Riedučiais važiuoti išmokau labai senai, pirmus riedučius vaikystėje pirkau iš kaimynės. Nemokėdama stabdyti važiuodama nuo kalno išlydžiau kažkokią dalį todėl teko juos išmeti. Antrus riedučius, kuriuos pirkau vėl iš tos pačios kaimynės, kai jai jie atsibodo ir tapo per maži. Jais važinėju jau 15 metų…gal tiksliau kartais pasivažinėdavau.
Vienas žmogus man šiais metais padovanojo kelių apsaugas ir vis įkalbinėjo pradėti sezoną su juo! Vis delsiau…tda kitas žmogus padovanojo laiko – surado, pakeitė senus ratukus ir guoliuos naujais (kuriuos pasirodo reikia keisti). Tai atrodo tik maži pakeitimai, bet man jie wow…įgavau drąsos ir važiavimas kaip pasikeitė…kiek greičio, pasimėgavimo ir legvumo atsirado! Buvau išties net pamiršusi kaip smarkiai mėgau riedučius vaikystėje!
Taip aš šiandien filosofiškai dėkinga važinėjau galvodama, kad kai atsipalaiduoji gyvenimas moka labai maloniai nustebinti, atnešti į gyvenimą įdomių pažinčių. Ir kartais nežinai net kaip gali būti geriau gyvenime kol kažkas nepasikeičia!
Nuotraukoje aš viena, besimokanti mėgautis savo kompanija. Leistis į netikėtus nuotykius, gaudyti momentus ir būtent šį vakarą jaučiausi absolučiai laiminga, pagavusi tobulą akimirką. Kaifuodama nuo oro, vėjo, vasaros ir vienatvės…✨
Todėl man ši nuotrauka kaip priminimas, kad niekas nevyksta be reikalo.
Kotryna