Atsako psichologė Miglė Motiejūnė.
Miglė yra psichologė, Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto studentė, kartu su kolegomis įkūrusi iniciatyvą „Sąmoninga šeima”. Miglė veda paskaitas bei rašo straipsnius apie santykius poroje, seksualumą, lyties tapatybę, seksualinę orientaciją, žmogaus teises ir psichikos sveikatą. Instagram, Facebook, Sąmoninga šeima
Atsiskleidimas – pastangų ir pasiruošimo reikalaujantis žingsnis, kartu prašantis apnuoginti dalį savasties. Tai itin pažeidžiama būsena, kuomet net menkiausias ženklas apie atstūmimą yra labai skaudus.
Kas pasikeis?
Medijose skambant frazėms: „būk savimi”, gali atrodyti savaime suprantama, kad atsiskleisti anksčiau ar vėliau reikia. Vis tik tai giliai asmeniškas sprendimas. Tad, man rodos, atsakyti sau kam ir kodėl aš noriu atsiskleisti – prasmingas pirmas žingsnis.
Kartais tikimasi, kad po atsiskleidimo viskas pasikeis: artimiesiems nebereikės meluoti, o partneris*ė pagaliau taps lygiaverte šeimos dalimi. Būna atveju, kai tai tikrai tampa tiesa ir šeimai pavyksta priimti naują šeimos narį, tačiau daugeliu atveju, deja, ne. Tuomet atsiskleidimas ne tik neatneša laukiamo rezultato, bet sukuria krizę, kuriai nebuvo pasiruošta. Negalima numatyti kitų žmonių reakcijos, tad atskleidimas tikintis kitų priėmimo – rizikingas.
Taip pat tai neturėtų būti veiksmas, kurį mes atliekame spaudžiami partnerio*ės. Atsiskleidimas gali tapti aštria pokalbio tema romantiniuose santykiuose, ypač kai vienas jau atsiskleidė artimiesiems ir tokio pat tiesumo tikisi iš kito. Žinant, kad atsiskleidimas – individuali kelionė, kuri neturėtų būti daroma „iš reikalo“, gerai duoti sau tiek laiko, kiek norisi. Net jeigu, po šių svarstymų norėsis neatsiskleisti artimiesiems, tai mūsų sprendimas, kuris turėtų būti gerbiamas
Atsiskleidimo prasmės, manyčiau, geriausia ieškoti savyje. Pavyzdžiui, kai kuriems tai tampa veiksmu, įtvirtinančiu tiesumą su savimi: „aš žinau, kas esu ir nebesistengiu pasislėpti”. Kai tikslas nėra būti priimtu, ar netgi suprastu, bet verčiau nebemeluoti sau, atstūmimą lengviau pakelti. Atsiskleidimo prasmė gali skirtis, todėl siūlau ją rasti kiekvienam.
Kaip suplanuoti atsiskleidimą?
Pokalbio planavimas galėtų būti antrasis žingsnis, svarstant atsiskleidimą. Naudos gali būti ne tik apsvarstant žodžius, bet ir vietą bei laiką, kada norisi turėti atvirą pokalbį su kitais. Kadangi pats atsiskleidimas įmeta į nesaugumo būseną, jauki, kontroliuojama aplinka gali įnešti bent kiek tvirtumo. Kartais pasirenkami artimųjų namai, jog kilus nepakeliamai įtampai būtų patogu pačiam*iai palikti namus. Kitais atvejais pasirenkama artimuosius įspėti apie pokalbį arba priešingai bandoma rasti spontanišką akimirką įprasto susitikimo metu. Vargu, ar yra vienas, geriausias variantas. Tad ir čia tenka rasti savo kelią ir būdą.
Net ir planuodami žodžius ir situaciją, niekaip negalim suplanuoti kitų reakcijos ir emocijų. O ir pasiruošti vargu ar įmanoma. Kartais lygiai tiek laiko, kiek mums reikėjo pažinti save ir priimti savo savastį, tiek gali reikėti ir artimiesiems. Artimi žmonės lygiai taip pat turi pereiti per skirtingas susitaikymo ir priėmimo stadijas. Dažniausiai vis dar tenka susidurti su artimųjų pykčiu, savęs kaltinimu (ką ne taip padariau, kad tu „taip“ užaugai), ar neigimu (viskas gerai, tiesiog dar neradai normalios moters / normalaus vyro). Tame būti yra labai nelengva, todėl naudinga turėti bent vieną artimą žmogų, kuris palaiko. Tai gali būti tiek artimas, draugas, partneris*ė, tiek psichologas.