Atvirai norėjau praeiti ir apsimesti, kad tik pro šalį einu, bet bet….iš mandagumo priėjau nenorėjau įvaryti dar kokios traumos žmogui. Nuėjome pasivaikščioti į man gerai pažįstamą vietą. Taip gerai, kad žinojau, kad paėjus vienu takeliu pasivaikščiojimas truks apie 40 min, kitu 1 valandą dar kitu 1,5…Priėjus pirmą keliuką sakau sukame čia, o jis ne dar paeiname…situacija prie kito keliuko pasikartoja ir susitikimas užtrunka virš 2 valandų. Nebuvo blogai, bet jausmo jokio. Po susitikimo jis man pasiūlo važiuoti slidinėti kartu savaitgalį, aš pasakau, kad pagalvosiu. Kaip neįskaudinant žmogui pasakyti – ne?”
Atsako psichologė Evelina Adakauskienė
Pakvestionuokime tą mandagumą. Ar įmanoma mandagiai ko nors atsisakyti? Tikrai taip. Tai ar iš tiesų dėl mandagumo verčiame save dar valandą būti su kitu žmogumi?
Kol sakome, kad viską darome dėl kitų, deja, meluojame ir kitiems, ir patys sau. Dėl to verta pradėti nuo klausimo – kodėl pasirenku elgtis būtent taip, ką man tai duoda? Mano spėjimai būtų: išvengti kaltės jausmo, konflikto, o gal iš poreikio patikti / įtikti. Kai jau įsivardijame tikrą problemą, žinome, kur ieškoti sprendimo. Tai ir paieškokime.
Ar tikrai turiu patikti žmogui, kurio neketinu įsileisti į savo gyvenimą?
Jei jūsų atsakymas taip, tai tuo pačiu atsakymas apie savo paties / pačios savivertę. Tokiu (ir bet kokiu) atveju, praktikuotis pajausti savo ribas ir jas nustatyti apskritai yra vienas geriausių dalykų, ką galime sau duoti. O jei jūsų atsakymas „ne“, sveikinu, bus kur kas lengviau rasti būdą pasakyti „ne“ ir pasimatymui.
Ar tikrai aš kalta(s), jei kito savivertė kabo ant plauko ir mano net mandagus atstūmimas jį sugriaus?
Šis klausimas tuo pačiu yra ir kvietimas atskirti atsakomybes. Kiekvieno žmogaus savivertė yra jo paties atsakomybė. Jeigu ji kabo ant plauko, galbūt vertingiau pradėti nuo terapijos, o ne nuo pasimatymo (arba derinti juos abu). Jei savivertė ir taip žema, žmogus gali bet kokiuose jūsų žodžiuose įskaityti nuvertinimą, ieškoti ženklų ir įrodymų, koks jis prastas. O jei savivertė pakankamai aukšta, tai mandagų atsisveikinimą priimti neturėtų būti traumuojanti patirtis. Taigi, mes nesame tokie galingi, kad tvirtai, bet mandagiai nustatydami ribas, sugriautume tvirtos savasties žmogų, ir ne tokie galingi, kad sutaisytume apgriuvusį.
Visgi, mūsų atsakomybė yra tame, kaip pasakome apie savo ribas, kaip pasakome „ne“.
O ką jei ant manęs supyks? Kaip neiššaukti konflikto?
Ar pastebite, kad kalbėdama apie atsisakymą vis pabrėžiu – tvirtai, bet mandagiai?
Jei jūs pradėsite vardinti viską, kas jums nepatinka apie kitą žmogų, tai tikrai gali iššaukti konfliktą.
Jūs neprivalote argumentuoti savo pasirinkimo, bet gal galite įvardinti, kad „nejaučiate vaibo“, „atėjote ir supratote, kad nesigaus“. Žodžių galime rasti įvairių žodžių tam. Galbūt galima net apgalvoti šį scenarijų ir parepetuoti savo atsisakymą tęsti pasimatymą, kad jį legviau būtų ištarti tokiai situacijai ištikus.
Ir vis dėl to, pirmajame pasimatyme tikrai nežinome, ko tikėtis iš kito. O ką jei pasakysite draugiškiausiai kaip mokate ir vis tiek supyks? Dar kokį bjaurų žodį pasakys? Čia jau grįžtame prie pirmojo klausimo 😊
O kad būtų dar lengviau, kviečiu pažiūrėti iš kitos perspektyvos – ar norėtumėte leisti savo laiką pasimatyme, kuriame žmogus verčia save su jumis būti? Tikiuosi, kad ne 😊 Dažnai turime iliuziją, kad užspaudžiame savo jausmus ir kitiems jų nesimato. Bet jie, paprastai, kokiu nors būdu pasirodo – kūno kalboje, šaltame, atstumiančiame bendravime. Ar patys / pačios mieliau praleistumėte valandą su atsiribojusiu ir šaltu žmogumi, kuris vengia jums pažiūrėti į akis ar geriau jaustumėtės po 5 minučių atsisveikinę?
Suprantu, kaip kartais nelengva būti nepatogiu, nuoširdžiu ir pasiimti atsakomybę už ne pačius maloniausius sprendimus. Bet tai tikrai išlaisvina, taupo mūsų laiką ir padeda išlikti savimi.