Pereiti prie turinio

Kaip brėžti ribas su tėvais?

Dalinasi sekėja

„Kaip nubrėžti ribas santykyje su tėvais? Ar kaip pereiti į santykį, kad jame susitiktume kai suaugęs su suaugusiu? Atrodo aš ir brolis esame užaugę apie trisdešimt metų, o tėvai vis dar turi labai stiprią nuomonę apie tai kaip dėlioti karjerą, darbus, santykius…. Labai griežtai reaguoja į klaidas, nesėkmes, vis jas primena ir prikiša. Nesuprantu, kaip jie gali geriau žinoti ko man reikia, negu aš pati? Atrodo stengiuosi nekreipti dėmesio…bet komentarai, nuomonės išsakymas neprašytas, reakcijos labai skaudina.”

Atsako psichologė Evelina Adakauskienė
Suprantama, kad neprašyta nuomonė ir vertinimas tikrai gali skaudėti, ypač kai jauti juose nuvertinimą iš artimų žmonių. Visgi svarbu suprasti, kad ribų nustatymas pirmiausia yra mums, o ne kitiems. Skaitydama klausimą girdžiu tokį lūkestį – kaip padaryti, kad tėvai pasikeistų, pradėtų į mane kitaip žiūrėti, kitaip kalbėti? Nebūtinai pradės. Visgi kartais į brėžiamas ribas aplinkiniai tikrai sureaguoja ir išgirsta. Ir čia yra šansas – jei pradėsiu reaguoti kaip suaugęs atskiras žmogus, kuriam nereikia tėvų pritarimo ir vertinimo, galbūt (bet tikrai GALBŪT) jie pradės su manimi kitaip bendrauti ir patys.

Brėžti ribas galime ir turime visuose santykiuose. Santykis su tėvais niekuo neišskirtinis.

Na nebent tuo, kad kelia daugiau jausmų. Jei norisi ribą brėžti švelniau, galima pabandyti pradžiai įvardinti, kad matote ir girdite jų susirūpinimą. Ir šalia to, pasidalinti, kas šiame jų elgesyje jums nepatinka. Pavyzdžiui, „šiuo metu man patarimo ar jūsų įvertinimo nereikia, jis mane skaudina, o jei norėsiu ar to prireiks, aš to būtinai paprašysiu“.

Sekantis žingsnis – o kokia pasekmė jei jie negirdės jūsų ir toliau?

Pasekmė yra pirmiausia jums, o ne jiems. Tai nėra grasinimas, o jūsų atsakomybės prisiėmimas už savo savijautą. Tačiau jūs galite pranešti jiems, kokia ta pasekmė bus. Pavyzdžiui, „jei jūs toliau kritikuosite mano pasirinkimus, aš apie juos su jumis nesikalbėsiu“. Svarbu, kad pasekmė tiktų jums, kad galėtumėte pati laikytis tų ribų, kurias brėžiate.

Galiausiai, svarbu pačiai priimti rimtai savo jausmus ir reakcijas.

„Stengiuosi nekreipti dėmesio“ – tai nutildyti save vardan ko? Kad nekiltų konfliktas? Galbūt tai yra tema, kuri verta neštis į psichoterapiją – kodėl taip bijau konfliktų, kodėl nutildau save prie tėvų? Pamažu mokantis pastebėti ir išsakyti savo jausmus ir poreikius, brėžti ribas, pajusite stipresnę vidinę ašį, pasijusite labiau suaugusi net ir būdama prie tėvų.

Verta pagalvoti, o iš ko dar susideda jūsų santykis su tėvais?

Tėvams neretai gali būti baisu pereiti į kitokį santykį su vaikais, nes baisu, neaišku, apie ką tada kalbėti? Galite pasiūlyti savo temas, įtraukti pokalbių korteles ir kartu ieškoti, koks jūsų santykis gali būti dabar ir atrasti, kad jis gali būti ir šiltesnis, gilesnis. Ne su visais tai gali būti įmanoma, bet galbūt verta pabandyti?

Pokalbių gidas

 

Prekių krepšelis