Atsako psichologė Evelina Adakauskienė
Priimti save – viso gyvenimo uždavinys, kurį reikia atlikti kasdien atsikėlus iš naujo. Tai – kaip valyti dantis, laikytis higienos. Kasdien susiduriame su naujomis situacijomis, naujais iššūkiais, kyla įvairiausių jausmų, pamatome naujas savo puses, tad ir priimti save nėra kažkas, ką gali tiesiog vieną dieną padaryti ir turėti visam likusiam laikui. O kaip save priimti kasdien? Pirmiausia – skirti laiko savirefleksijai, kad būtų erdvės suprasti, kas su manimi vyksta ir kodėl. O antra – ugdytis atjautos sau jausmą, gerai suprasti savo istoriją, mokytis apkabinti save besąlygiškai su visais jausmais ir visomis, net ir nelabai maloniomis, pusėmis. O jei nesame to niekada patyrę, vienam tas gali būti itin sunku.
Ir iš tiesų šie klausimai susiję – kai priimame save patys ir pačios, tuomet gali kilti jausmas, kad ir visuomenė pasikeitusi arba visuomenės lūkesčiai tampa kur kas mažiau svarbūs. Apsupame save tais žmonėmis, kurie atitinka mūsų lūkesčius ir vidinį pasaulį. Jūsų laiške tai irgi atsispindi – rašote, kad visuomenė bijo stiprių moterų, bet čia pat išlenda jau jūsų vidinė nuostata „pati bandau būti silpnesnė – moteriškesnė“. Pirmiausia gilinčiausi į tai, ką jums reiškia būti moterimi, ko tikitės iš vyrų ir iš kur šią patirtį nešatės? Tuo pačiu, iš kur tas vyro nuvertinimas, kad jis nesusitvarkys su saviverte?
Šis laiškas man primena ir knygą „Moterys, kurios myli per stipriai“, kurią tikrai rekomenduočiau visoms, pastebinčioms savo santykių modelius, kuriose jos aukojasi ar kurios susidomi tik vieno ir, kaip tyčia, nepatikimo tipo vyrais. Kartais nesąmoningai bandome atkartoti trauminius patyrimus ir vis iš naujo atrandame save vėl patekus į panašiai žalojančius santykius. Tokiu atveju svarbu atsisukti į savo traumas ir gyti – saugiausias būdas tam yra psichoterapija.
Pokalbių gidas