Kviečiu pagalvoti apie tai, kokius klausimus užduodame ir kokių atsakymų dažniausiai tikimės. Atviro, patikimo ir draugiško ryšio palaikymui svarbu gebėti užduoti tinkamus klausimus, priimti atsakymus, supratingai į juos sureaguoti ir nuosekliai tęsti pokalbį, kai nauji klausimai išplaukia iš išgirstų atsakymų.
Klausinėjimo limitas
Kartais atrodo, kad ir kaip bandytumei maloniai, pagarbiai ir taikliai paklausti, vaikai ir paaugliai nė nemirktelėję gali atsakyti „nežinau / gal / taip / ne“. Kaip jautiesi – normaliai / gerai / belenkaip. Tuomet tenka pešti po žodį ir tokiu būdu bandyti suprasti situaciją. O kai tenka daugiau klausinėti, tuomet vaikai ir paaugliai jaučiasi spaudžiami, sulaukiame kaltinimų, kad tardome juos, prikibome.
Taigi, svarbu žinoti, kad turime tam tikrą klausimų limitą, kiek jų galime užduoti vieno pašnekesio metu. Tad verta formuluoti platesnius klausimus, kurie leidžia daugiau išsipasakoti ir tuomet nebereikia smulkių ir detalių klausimų, kurie priverčia įsitempti. Jei klausiame „ar buvai būrelyje?“, sulauksime atsakymo – taip arba ne. Jei klausiame, „papasakok, kaip tau sekėsi būrelyje / ką veikėte būrelyje / pasidalink, kokie du dalykai tau patinka būrelyje ir du, kurie nepatinka“ – tuomet pamažu galime sulaukti platesnių atsakymų. Žinoma, ne iš karto, nes dalijimuisi prireikia švelnios įžangos, ramaus ir nuoseklaus priėjimo.
Atviri klausimai
Atkreipkite dėmesį, kiek įprastai kalbėdamiesi su vaikais ir paaugliais pateikiate uždarų klausimų, kuriems atsakymas labai trumpas – taip arba ne. Ar gerai sekėsi? Taip. Ar nepavargai? Ne. Ar pavyko kontrolinis? Taip. Atviri klausimai leidžia pasidalyti plačiau: „pasidalyk, kas šiandien labiausiai įsiminė / kokie 3 dalykai buvo labiausiai pavykę, džiugina ir dar 3, kurie sukėlė liūdesį, nerimą ar pyktį / vakar ilgai ruošeisi kontroliniui, kaip manai, kiek pavyko jame parodyti savo žinių? Kokie konrolinio klausimai buvo įdomiausi?“. Atviri klausimai atveria kelią į platesnį pokalbį.
Klausimai be lūkesčių
Kartais apima toks jausmas, kad kalbamės su vaiku ar paaugliu, bet pasikalbame patys su savimi, nes iš tam tikrų klausimų vaikai / paaugliai jau numano, kokių atsakymų mes tikitės, kokie atsakymai yra „saugūs“ arba klausdami jau patys sufleruojate jiems atsakymą.
Jei klausiame „pasakyk, ar jau pagaliau susiradai draugų naujoje klasėje?“, taip parodome, kad tikimės pokyčių – kad vaikas susirastų draugų ir kuo greičiau. Tad galima tyrinėti situaciją truputį iš toliau: „kas naujesnio tavo klasėje? kaip sekasi bendrauti su klasiokais“. Po to pamažu tyrinėti detaliau: „kaip manai, kaip tau pavyksta sutarti su jais? Su kuriais klasiokais norėtųsi daugiau bendrauti? Ką jiems pasakytumei?”. Taip parodome, kad mums rūpi ir norime išklausyti neprimesdami savo lūkesčių.
Vaikai ar paaugliai į jūsų klausimus atsako – nežinau, gerai, blogai, mmh… Kaip prakalbinti vaikus, kaip nerti į gilesnius pokalbius? Komunikacinis kortelių žaidimas „Pažink mane” gali padėti įnešti į pokalbius daugiau turinio, įdomių ir vertingų diskusijų, gilesnių pašnekesių. „Vaikų linijos“ emocinės paramos koordinatorė Diana Baliulė pasakoja, kaip klausimų kortelės leidžia praplėsti matymą ir supratimą, pažvelgti į situacijas kitu – atviresniu ir labiau priimančiu žvilgsniu. Taigi bendraudami su kortelių pagalba, galite pamažu prisijaukinti naujus bendravimo su vaikais ir paaugliais įgūdžius.
Užduodant klausimus, svarbu sau įsivardyti, kad nėra neteisingų atsakymų – jei vaikas juos sukuria, atsako juokaudamas, rodos, pasakoja ne apie save, tuomet svarbu tai priimti. Tegul vaikas pats pasirenka sau tinkamą būdą, kaip pateikti atsakymus. Galbūt jam taip žymiai smagiau, galbūt jaukiau atsakyti į nepatogius arba pabodusius klausimus. Laisvai priimkite vaiko kūrybiškumą ir žaismingumą, vertinkite jo gebėjimą kurti atsakymus, net jeigu nežino, kaip atsakyti arba nejauku tam tikra tema kalbėtis. Galbūt taip pamažu atrasite kelią, kaip kalbėtis atviriau.
Kviečiu pagalvoti apie tai, kokius klausimus užduodame ir kokių atsakymų dažniausiai tikimės. Atviro, patikimo ir draugiško ryšio palaikymui svarbu gebėti užduoti tinkamus klausimus, priimti atsakymus, supratingai į juos sureaguoti ir nuosekliai tęsti pokalbį, kai nauji klausimai išplaukia iš išgirstų atsakymų.
Klausinėjimo limitas
Kartais atrodo, kad ir kaip bandytumei maloniai, pagarbiai ir taikliai paklausti, vaikai ir paaugliai nė nemirktelėję gali atsakyti „nežinau / gal / taip / ne“. Kaip jautiesi – normaliai / gerai / belenkaip. Tuomet tenka pešti po žodį ir tokiu būdu bandyti suprasti situaciją. O kai tenka daugiau klausinėti, tuomet vaikai ir paaugliai jaučiasi spaudžiami, sulaukiame kaltinimų, kad tardome juos, prikibome.
Taigi, svarbu žinoti, kad turime tam tikrą klausimų limitą, kiek jų galime užduoti vieno pašnekesio metu. Tad verta formuluoti platesnius klausimus, kurie leidžia daugiau išsipasakoti ir tuomet nebereikia smulkių ir detalių klausimų, kurie priverčia įsitempti. Jei klausiame „ar buvai būrelyje?“, sulauksime atsakymo – taip arba ne. Jei klausiame, „papasakok, kaip tau sekėsi būrelyje / ką veikėte būrelyje / pasidalink, kokie du dalykai tau patinka būrelyje ir du, kurie nepatinka“ – tuomet pamažu galime sulaukti platesnių atsakymų. Žinoma, ne iš karto, nes dalijimuisi prireikia švelnios įžangos, ramaus ir nuoseklaus priėjimo.
Atviri klausimai
Atkreipkite dėmesį, kiek įprastai kalbėdamiesi su vaikais ir paaugliais pateikiate uždarų klausimų, kuriems atsakymas labai trumpas – taip arba ne. Ar gerai sekėsi? Taip. Ar nepavargai? Ne. Ar pavyko kontrolinis? Taip. Atviri klausimai leidžia pasidalyti plačiau: „pasidalyk, kas šiandien labiausiai įsiminė / kokie 3 dalykai buvo labiausiai pavykę, džiugina ir dar 3, kurie sukėlė liūdesį, nerimą ar pyktį / vakar ilgai ruošeisi kontroliniui, kaip manai, kiek pavyko jame parodyti savo žinių? Kokie konrolinio klausimai buvo įdomiausi?“. Atviri klausimai atveria kelią į platesnį pokalbį.
Klausimai be lūkesčių
Kartais apima toks jausmas, kad kalbamės su vaiku ar paaugliu, bet pasikalbame patys su savimi, nes iš tam tikrų klausimų vaikai / paaugliai jau numano, kokių atsakymų mes tikitės, kokie atsakymai yra „saugūs“ arba klausdami jau patys sufleruojate jiems atsakymą.
Jei klausiame „pasakyk, ar jau pagaliau susiradai draugų naujoje klasėje?“, taip parodome, kad tikimės pokyčių – kad vaikas susirastų draugų ir kuo greičiau. Tad galima tyrinėti situaciją truputį iš toliau: „kas naujesnio tavo klasėje? kaip sekasi bendrauti su klasiokais“. Po to pamažu tyrinėti detaliau: „kaip manai, kaip tau pavyksta sutarti su jais? Su kuriais klasiokais norėtųsi daugiau bendrauti? Ką jiems pasakytumei?”. Taip parodome, kad mums rūpi ir norime išklausyti neprimesdami savo lūkesčių.
Papasakok plačiau
Jei jaučiate, kad vaikas noriai pasakojasi, jam aktuali kažkuri tema, tuomet svarbu toje temoje pabūti ilgiau ir švelniai skatinti tęsti pokalbį. Tam padeda tokios frazės, kaip „papasakok plačiau, kaip viskas įvyko / kaip tu manai, kas galėjo nutikti? / jei galėtumei kažką pakeisti, pasidalyk mintimis, ką norėtumei padaryti kitaip? / papasakok, kas tau labiausiai įsiminė iš vakar nutikusių įvykių“. Paskatinimas leidžia įsijausti ir parodyti vaikui, kad jums įdomu ne tik pakalbinti, bet išgirti ir suprasti.
Vaiko emocijos pokalbyje
Jei pokalbio metu sklandžiai naudojami atviri, taiklūs ir lūkesčių neprimetantys klausimai, pokalbis gali tapti dar jaukesnis, jei bandome išgirsti vaiko pasakojimą ne tik per faktus, bet ir jausmus: „kaip tu jauteisi tuo metu, kai išgirdai tokius klasioko žodžius? / girdžiu nusivylimą, kad mes niekur nekeliaujame – papasakok, kur tu dabar norėtumei nukeliauti? Įsivaizduok, kad iškart susiruošiam ir lekiam, kurią kryptį pasirinktumei? Kaip jautiesi galvodamas apie keliones? / atsakei į klausimą su tokiu dideliu džiaugsmu – kaip smagu matyti, kad tave džiugina ši mėgstama veikla. Papasakok, kaip jautiesi, kai groji pianinu“. Jausmų pastebėjimas parodo mūsų empatiją ir norą suprasti giliau.
Mūsų emocijos pokalbyje
Tam tikri vaiko atsakymai skirtingai paveikia mūsų jausmus: nusiviliame, kai išgirstame ne tokį atsakymą, kokio tikėjomės; jaučiamės suirzę, jei atrodo, kad vaikas išsisukinėja nuo atsakymo, atsako atsainiai arba prigalvodamas to, ko nėra; supykstame, jei išgirdome kažką nemalonaus; nustembame ar jaučiamės pasimetę, kai išgirstame tai, ko nesitikėjome.
Užplūsta įvairiausi jausmai, kuriuos svarbu savyje pastebėti, juos sau įsivardyti (galima pasikalbėti su savimi mintyse – dėl ko aš dabar nerimauju, kaip šie žodžiai mane paveikė, matau, kad ima pyktis, ką jis pasako apie mane) ir ramiai pasidalyti, kaip jaučiatės: „man liūdna girdėti, kad tau tuo metu buvo sunkus laikotarpis ir niekam apie tai nepasakojai. Gal norėtumei pasikalbėti dabar su manimi / man neramu ir net truputį graudinuosi, kad jautiesi vienišas. Labai norėčiau dabar tave apkabinti, ar galiu? / jaučiu, kad man dabar kyla pyktis, tad aš trumpam nueisiu pabūti į kitą kalbarį ir giliau pakvėpuosiu, o po to sugrįšiu ir galėsime tęsti pokalbį“. Toks sąmoningas dalinimasis padeda mokytis pastebėti jausmus, geriau suprasti kitą ir sukurti artimesnį ryšį.
Taigi, atviriems, ramiems ir tikriems pokalbiams svarbu, kaip mes pateikiame klausimus, kaip reaguojame į atsakymus ir kaip priimame vaiko ir savo jausmus bei gebame apie juos pasikalbėti.
Pokalbių gidas
Įrašas paruoštas „Vaikų linijos“ emocinės paramos koordinatorės Dianos Baliulės