🟠 Kiek erdvės palikti partneriui, kai jo būsena nėra gera?

Psichologė Evelina Adakauskienė, teigia, kad darbo netektis irgi yra netektis. Jei darbas užimdavo labai daug erdvės gyvenime, o žmogus jau buvo perdegęs, tikėtina, kad jis neteko ir dalies savo identiteto, prasmės, atsivėrė tuštuma. Darbo netektis, perdegimas gali būti vieni iš veiksnių pastūmėjantys link depresijos. Apatija, irzlumas, interesų netekimas gali būti depresijos požymiai. Visgi, jei žmogus tikrai buvo pavargęs ir perdegęs, gali neužtekti ir kelių mėnesių. Tai nebūtinai reiškia, kad jam depresija ar kad jis nebenori dirbti. Esu mačiusi ne vieną žmogų, kuris metus ilsėjosi, pusę metų, o tada sėkmingai sugrįžo į karjerą.

O tas poilsis perdegus nebūtinai vien džiaugsmingas – reikia iš naujo susivokti, ką mėgsti, kas dar esi be karjeros, kas tau svarbu. Tai gali užtrukti, varginti. Šalia to, iš aplinkos, o gal net labiau ir iš savęs jaučiamas spaudimas gali kelti nerimą, skatinti užsidaryti.

Tad ką daryti jūsų situacijoje? Geriausia savo klausimą būtų užduoti pačiam partneriui, nes tik jis ir žino atsakymą, kiek jam reikia erdvės. Bet prieš tai gal svarbu ir viduje susivokti – kas tas per vėlu, ko bijote? Jei turite konkrečių baimių (pvz., kad teks išlaikyti jį, planai liks neįgyvendinti, įklimps į depresišką būseną), galbūt galite jas aptarti? Verta ir sau atsakyti – kiek jūs galite duoti jam erdvės, kiek galite išbūti nežinomybėje pati?

Dažnai kitas reaguoja gynybiškai (atsitraukimu, pykčiu, atsiribojimu), kai jo tik klausiame ar bandome sukontroliuoti. Deja, kai kitas žmogus nenori atsiverti, neatversit jo su jokiais laužtuvais. Ką galite padaryti, tai nebent atidaryti savo duris - pasidalinti savo patirtimi ir dvejonėmis. Ką jums reiškia „susitvarkysiu pats“? Jaučiatės atstumta? Palikta nežinomybėje? Ko jūs norėtumėt iš jo – kad jis jums pristatytų savo planą ar tiesiog atsivertų ir pasipasakotų?

Jei norisi plano – jam greičiausiai norėsis daugiau erdvės. O jei norėtųsi, kad jis atsivertų jums, pagalvokite, ar tikrai galite jį išgirsti, išklausyti be bandymo sutvarkyti jo gyvenimą ir priimti jo sprendimus. O jei jis pasakys ką nors, ko jums nesinori girdėti? Galbūt jis visai nebenori dirbti, nori keisti sritį, jaučiasi pasimetęs ir iš tiesų nori atidėti jūsų bendrus planus. Tikrai suprantama, kad negalime nešališkai išklausyti žmogaus, kurio gyvenimas susipynęs su mūsų. Gal tokiu atveju verta pasikalbėti apie papildomą pagalbą, padėti susirasti specialistą?

Galite ir priminti, kokį jūs tą žmogų atsimenate - akimirkas, kai jautėsi laimingas ir aktyvus, kad gali vėl taip jaustis ir jam nereikia tame būti vienam ir spręsti visko pačiam. Jūs esate šalia ir norite jį palaikyti, galite būti atrama arba padėti tą atramą surasti psichologo kabinete.

“Partneriui netekus darbo pradžioje viskas atrodė gerai - paatostogaus kelias savaites, pailsės. Buvo labai intensyvūs keli metai su daug viršvalandžių. Per kelis metus prisikaupė tiek nuovargio, kad kelios poilsio savaitės virto keliais mėnesiais. Bandžiau būti supratinga duoti erdvės, bet su laiku atsirado daugiau apatijos, tingumo, pasidarė neramu. Vis bandžiau pasikalbėti apie situaciją: kas vyksta? kada planuoja imtis veiklos? Neramu dėl jo, kartu ir dėl finansų. Buvo daug bendrų planų. Jis sunkiai vis kalbėdavo kas vyksta viduje, o tikrai matėsi, kad nėra gerai. Ėmiau jausti, kad vis pradėjus kalbėti apie darbus jis supyksta, dar labiau užsidaro ir nuolat kartoja, kad aš susitvarkysiu pats. Kiek reikia palikti erdvės partneriui, kad paskui nebūtų per vėlu?” Dalinasi sekėja.