Kaip taip gali būti, kad nemoku pykti?
Aš nesuvokdama vengiau pykčių, vengiau konfliktų, diskusijų, nes paauglystėje pykčiai su tėvais buvo emocingi, labai nepatiko, daug kartų girdėjau, kad turiu būti gera ir lankstesnė jei noriu turėti santykius. Ir pati nesuvokdama santykiuose tiesiog nustojau jausti pyktį, o jei nepatikdavo kažkas tiesiog nutylėdavau. Per ilgus metus susipykome kartą gal du ir galvojau, kad čia geras ženklas!
Po to vakaro suprantu kaip klydau… Tada sproga vidinis pyktis ant visko, o galiausiai labiausiai ant savęs, nes pykčio nejautimas – buvo kartu ir nejautimas savo norų, ribų, neįvardinimas dalykų, kaip išties norėjau, kad būtų. Man tai buvo skaudi, bet labai reikalinga pamoka. Jaučiu, kad dabar visai kitaip kalbu apie dalykus kurie man nepatinka ar netinka ir nuo to visiems geriau, o ypač man!
Tai kodėl nepykti blogai?
Būtent paskutinius kelis metus mokausi pažinti savo ribas, nemokėjimas jų nubrėžti bei įvardinti sukeldavo daug emocijų, kurių negebėjau įvardinti. Surezonavo psichologės psichoterapeutės Sonatos Vizgaudienės mintis, jog pačios ribos pykčio mumyse neiššaukia. Neigiami jausmai kyla kaip signalas, kad mums kažkas negerai, jog reikia ginti tai, kas mums svarbu. Pyktis leidžia mums pasijusti pakankamai stipriems išspręsti sunkumus. Dėl to garsiai įvardijus kitiems apie savo savijautą, nusprendus keisti ribas, užvaldo įniršis, nes aiškiai suvokiame savo ankstesnę skaudžią patirtį, susijusią su ribų nepaisymu.
Psichologai Henry Cloud ir John Townsend pažymi, kad kai tik žmonės pradeda sakyti teisybę, brėžti ribas ir imtis atsakomybės, kurį laiką juos supa „pykčio debesis“. Ėmęsi realių veiksmų, žmonės tampa jautrūs, emocingi bei įžeidūs. Kuo žmogus jaučiasi tvirtesnis užbrėždamas ir įtvirtindamas ribas, tuo pykčio išgyvena mažiau.
Pyktis nėra emocija, su kuria lengva būti, o dalis mūsų išauklėti taip, kad pyktį laikome nederamu dalyku. Netinkama reakcija į pyktį gali būti suformuojama dar vaikystėje. Pvz., jei mažas vaikas supyksta, jam sakoma, kad pykti negražu. Daugelis atsimename frazes „kas pyksta, tam ragai dygsta“, „mergaitės nepyksta“… Tokias frazes dažnai girdintys vaikai gali pradėti pyktį slopinti. Bet jis niekur nedingsta, o tiesiog ima reikštis kitu būdu: gali atsirasti ligų, pasireikšti pasyvi agresija, teigia psichiatras psichoterapeutas Edgaras Čiūras.?
Kaip sveikia išbūti su pykčiu?
Edgaras Čiūras kiekvienam pataria stebėti savo reakcijas į kylantį pyktį ir tai, kaip ši emocija išreiškiama. Pats pyktis gali būti skirtingas – nuo susierzinimo iki įsiūčio. Supykus pirmiausia žmogui gali kilti mintis, kad su juo neteisingai elgiamasi, kad taip neturi būti. Tada pradeda jaustis fiziniai pojūčiai: įsitempia raumenys, žandikaulis, žmogus sugniaužia kumščius, keičiasi balso tonas ir pan. Jei norime padėti sau lengviau būti su pykčiu, pirmiausia reikia išmokti atpažinti, kad pykstame. Paklausti savęs: ką pradedu jausti, kai pykstu? Galima netgi kur nors pasižymėti pojūčius – įsitempusias rankas, pakeltą balsą, susiraukusį veidą, antakius ar elgesį – priešgyniavimą arba perdėtą ginybą. Vien įvardinimas „aš pykstu“ padeda pasijausti ramiau, geriau.
Kotryna