Ar taip tik atrodo, ar šiandienos žmonės vis mažiau kalbasi?
Ir taip, ir ne, turbūt. Mūsų seneliai nedaug kalbėjosi irgi. Ypač apie jausmus. Jiems reikėjo išgyventi, užauginti vaikus. Vaikų buvo ne vienas, reikėjo juos pavalgydinti, nudirbti buities ir lauko darbus, – kokie dar jausmai! Sovietmečiu gyvenusi tėvų karta kalbėtis apie jausmus irgi neišmoko – nebuvo nei tradicijos, nei informacijos. Psichologijos ir psichiatrijos mokslas egzistavo, bet tarsi nukrypęs į kitą pusę, tikrai ne apie jausmus, ir jiems – tikras baubas. Buvau pas psichiatrą, vadinasi, – psichas. Toliau – manoji karta, gimusi visai prieš nepriklausomybės atgavimą arba tuojau po jo. Augdami mes atradome internetą, informaciją jame ir be galo išsiplėtusį psichologijos mokslą bei daugybę naujų jo krypčių. Paspaudi klavišą ir prieš akis atsiveria daugybė straipsnių, vėliau – vaizdo filmų.
Šiandien Lietuvoje gyvename taikiai, nėra priespaudos, turime, kur gyventi, ko valgyti, nebereikia apie tai labai daug galvoti. Tad galvojame apie save, savo norų ir siekių realizaciją, savęs ieškome, – tai paaiškina, kodėl prikurta tiek psichologijos mokymo centrų, tokia daugybė mokytojų, vedlių ir vadovų. Šiandienos žmonės supranta, koks svarbus yra emocinis raštingumas, tačiau ir anuomet buvo šeimų, kurios šiltai, atvirai, nuoširdžiai bendravo ir tokį santykį perdavė savo vaikams. Išties, viduje turime labai daug dalykų, lemiančių mūsų komunikavimą arba nekomunikavimą. Galime kalbėti apie šeimos modelį, kartų skirtumus, įpročius, tradicijas. Prisiminkime, kas vyksta, kai pora susipažįsta? Aistra, pokalbiai iki ryto, noras viską apie partnerį žinoti, jį pažinti, suprasti. Paskui visa tai kažkur dingsta.
Bet kodėl?!
„Viena iš teorijų – kai poroje atsiranda konfliktų, partneriai pradeda vengti apie juos kalbėtis, nes bijo naujų, noras kalbėtis mažėja. Tačiau išbūti konflikte galima mokytis. Galima atsikratyti jausmo, kad partneris primena mūsų pirmąją šeimą. Kartais mano pacientai sako: „Kai vyras ar žmona ima kalbėti dalykus, suima baisus siutas.“ Tada prašau, kad jie pagalvotų, ar panašaus jausmo jie patys neišgyveno vaikystėje. Bendraudami su partneriais, mes dažnai atkartojame tėvų bendravimo modelį. Jei kritikuoja svetimas žmogus, nei šilta, nei šalta, bet jei tik gauname kritikos iš artimiausiųjų, iškart kyla mintis – o gal jie mūsų nemyli? O tada – konfliktas. Kitą kartą jo nenorėdami pradedame mažiau kalbėtis, kažko nenorime pasakyti, kažką norime truputį nuslėpti. Mums sunku kalbėtis, kaip iš tiesų jaučiamės toje situacijoje ar tame santykyje, nes konflikto nenorime. „Ar nori važiuoti pas mano tėvus?“ – nuskamba klausimas. „O kodėl jis manęs klausia? Gal jaučia, kad nenoriu važiuoti? Anksčiau juk neklausdavo?“ – pasipila mintys, kartais ir klausimai. Tada grįžta: „Ne, ne, tai kaip tu nori. Nori – važiuoji, nori – ne.“ Pokalbis tarsi baigtas, galva pilna neišsakytų minčių ir lūkesčių. O juk galėjo būti taip: „Klausyk, kažkaip keistai jaučiuosi, kad šito manęs klausi, anksčiau tiesiog pakviesdavai kartu. Ar tai kažką reiškia, ar tu tiesiog šiandien nori vienas važiuoti?“ Štai, abejonių nebelieka, jei sąžiningai klausiame ir sąžiningai atsakome. Neįvyksta ir konfliktas, ir nekalbadienis po jo, ir dar vėlesnės situacijos, kai, mėginant išvengti konflikto, tiesa nuslepiama ar meluojama: „Turiu vakarienę su bendradarbiais.“ „Bet tu buvai su draugais bare, o aš galvojau, kad su bendradarbiais.“ „Ne, tai jei būčiau pasakęs, kad su draugais, būtum iškart pradėjusi priekaištauti, kad eisime į klubą.“ Ir – sprogimas!
Jei apie visa tai ramiai pagalvoji, panašūs sprogimai vyksta iš smulkmenų?
Labiausiai – iš baimės. Iš manymo, kad skaudės, jei pasakysiu tiesą. Tai – bandymas apsisaugoti nuo konflikto, jo išvengti. Patylėsiu, konflikto nebus, bet yla anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo: „Tu man meluoji, nesakai tiesos!“ Brrr… Jei mes dažniau sakytume, kaip jaučiamės, ir suprastume, kad kiekvienas atskirai galime turėti poreikių, konfliktų būtų mažiau.
Ilgus metus kartu gyvenantys partneriai, o ypač užaugę šeimose, kuriose buvo fizinio ir psichologinio smurto, sugeba įžvelgti net ir menkiausius emocijų pasikeitimo niuansus. Įprasti elgesio ženklai jiems užtikrina saugumą, o kiekvienas nukrypimas tarsi perspėja, kad situacija keičiasi. Išsakyti savo abejones jiems dažnai gėda, kankina abejonės, kad nuojautos, į kurias nebuvo atsakyta, galbūt iš tiesų teisingos.
Kaip manote, ar santykiuose galima išmokti atvirumo ir tiesos?
Viską mes galime išmokti, tik pirmiausia reikėtų priimti suvokimą, kad būsime pažeidžiami. Įsivaizduokite: atsisegate marškinius, įduodate peilį kitam ir stebite – smeigs ar ne? Jei rizika pasiteisino ir peilis neįsminga, natūraliai kyla mintis – pamėginau, pavyko, vadinasi, galima žengti toliau. Bet kartais nepavyksta, buvote sužeisti, galbūt kitas pasinaudojo jūsų skauduliais, sužeidė iš nežinojimo, nepatyrimo. Kitą kartą užsidėsite šarvą ir jau tikrai nebenorėsite kalbėtis apie skaudžius dalykus, nenorėsite dalytis jausmais, o vėliau gal išvis nenorėsite kalbėtis.
Į klausimą, kaip jautiesi, lietuviai labai dažnai turi tris atsakymus: „normaliai“, „gerai“, „blogai“. Pirmasis atsakymas, beje, dažniausias. Ir kai mes šitaip bendraujame, tai nieko nebelieka, nes žmonės vieni kitus pažinti gali tik per jausmus. O jausmo „normaliai“ neturi. Kodėl negalime pasakyti: „Šiandien buvo sunki diena“? Toks atsakymas leidžia sukurti atvirą pokalbį: „Tikrai, buvo emociškai sunku, nesurinkau minčių, nepavyko, atidėjau darbus, dabar sukrito viskas į vieną dieną.“ „Suprantu, tau sunku, bet tau tikrai pavyks, myliu tave tokį, koks esi.“ Ir tada – ramybė, nebereikia vaidinti, apsimetinėti, kad esi tobulas. Nes žinai, kad priimtas būsi ir netobulas.
Pokalbį paprastai kuria ne vienas žmogus, o du…
Kiekviename žmoguje galime atpažinti dalelę savęs. Jei kitas leidžia mums jį pažinti, prie jo priartėjame, atsiranda emocinis ryšys. Kiekvienas iš mūsų nori būti priimtas, todėl kartais norime atrodyti geresni, nei esame iš tiesų. Kas bus, jei išsakysiu savo emocijas? Gal jam ar jai nepatiks? Gal aš pasirodysiu silpnas?
Per pirmąjį pasimatymą, žinoma, nebūtina visko iškloti, – jei tikrai norime bendrauti su žmogumi, turime pažinti jį pamažu, lupti lukštą po lukšto, kaip svogūną. Viską išklojęs, gali išgąsdinti, – galbūt kitas tokioms išpažintims dar nepasirengęs. Pirmoji mintis, kuri šauna į galvą, nebūtinai teisinga.
Kaip išlaviruoti pokalbyje, kai susitinka du ne visai lygiaverčiai partneriai? Kai ne visai atitinka požiūriai ir vertybės?
Dažniausiai mes renkamės, su kuo norime būti, bendrauti ir kalbėtis. Įsivaizduokite, susitinka veganas ir mėsos mėgėjas. Veganui mėsos valgymas yra svarbi etikos problema, didelis klausimas, ar jis norės gyventi su valgančiuoju mėsą? Tačiau jei kitas mėsos nevalgo dėl sveikatos, tai problema – nebe tokia didelė. Draugystei ir bendravimui tai išvis nekliudo, mes turime žinoti, kad žmonės yra skirtingi.
Ir kas tada? Turėtume mokytis užduoti klausimus? Parinkti tam tikrus žodžius?
Ir mokytis atsakyti į klausimus. Tai kur kas sunkiau, nes atsakymuose įsijungia ne tik protas, bet ir vidinė savijauta. Mes galime mokytis ramiai priimti ir išbūti. Tas ramiai reiškia suvokimą, kad antrojo pokalbio dalyvio reakcija nepriklauso tiesiogiai nuo manęs. Galiu pasakyti „tu – kvailas“. Ar kitas įsižeis? Priklauso nuo konteksto, nuo to, kokia buvo tos dienos emocija. Kitą dieną šis, sakykime, pokštas būtų praėjęs labai lengvai, tačiau ne tądien. Ir nebepadeda: „Čia buvo tik juokas, viskas gerai.“ Partneris gali nusisukti ir nueiti, nors supykdyti jį jokios intencijos nebuvo. Tai – jo reakcija, jo emocija. Tada aš galiu tik priimti ir atsiprašyti, – nenorėjau tavęs įžeisti, ateik, apkabinsiu. Ir tai sukuria kur kas stipresnį ryšį nei prieš tai buvę veiksmai.
Visi mes esame žmonės, turime savų kliurkų, nė vienas netobulas. Tėvai, giminės – vatnikai, antiskiepininkai, na, kaip su jais būti? Okey, ir ką dabar? Juk galime aiškiai pasakyti, šia tema bendrauti nenorime. Pakalbėkime apie tai, kas mums maloniau, – apie medžius, orą, filmus, muziką. Ir pagalvokime, jei kažkas mus erzina, vadinasi, negalime priimti kažkurios savo asmenybės dalies. Esama žmonių, kurie puikiai diskutuoja, net ir turėdami skirtingą nuomonę. Labai svarbu diskusijoje girdėti, ką kitas sako.
Ką mes turėtume prisiminti, prieš pradėdami pokalbį? Kas yra dviejų žmonių pokalbio apie santykius pagrindas?
Visų pirma – pagarba. Pagarba kito žmogaus jausmams ir jo poreikiams. Be nuoširdumo gero pokalbio taip pat nebūna. Jei esi nuoširdus, vadinasi, galima tikėtis atviro pokalbio. Kiekvienas esame atsakingas už žodžius, kuriuos paleidžiame, tačiau už kito emocijas ir reakcijas – tikrai ne. „Tu taip pasakei, nes manęs nemyli“ – tik retais atvejais tai yra tiesa. Kur kas dažniau – reakcijos atspindi mūsų vaikystės žaizdas ir traumas, baimę būti nemylimam, paliktam. Esi atsakingas už tai, ką pasakai, tačiau neprisiimi atsakomybės už emociją, kuri kyla. Tai nėra paprasta, bet to tikrai galima išmokti.
Pokalbių gidas
Su Dainiumi Jakučioniu kalbėjosi Laisvė Razdevičienė