Atsako psichologė Evelina Adakauskienė, kuri teigia, kad labai suprantama, kad ta baisi agresija kare paliečia jautriai ir išmuša tarsi iš įprasto pasaulio ir aplinkinių žmonių matymo. Natūraliai matuojamės, kiek realu būtų tą patį patirti esant analogiškoje situacijoje čia. Ir kadangi tuos nusikaltimus vykdo vyrai kariai, tai ir čia gyvenant akys gali nukrypti į vyrus – o kiek aplink mane esantys vyrai galėtų padaryti tą patį? Čia neišvengiamai yra įtaka ir mūsų patiriamos kolektyvinės traumos dabar, karo metu. Toks nepasitikėjimas, baimė gali kilti ir patyrus išprievartavimą ar susidūrus su tokia patirtimi artimoje aplinkoje. Mes dabar esame liudininkai, gyvename toje potencialioje grėsmėje, tad ir reaguojame tikrai labai jautriai ir asmeniškai ir jaučiamės nesaugiau, nes pačios tapatinėmės su tomis moterimis.
Svarbu kalbėti apie savo jausmus
Svarbu kalbėti apie tai garsiai, dalintis su kitais savo jausmais, kadangi kai užsidarome tose patirtyse tai pasaulis atrodo vis nesaugesnis ir užsikuria toks užburtas ratas, iš kurio paskui gali būti labai sunku išeiti. Pastebėjau, kad dabar pasikartojanti tema konsultacijose yra apie tai, kad mes turime teisę bijoti, liūdėti, emociškai pavargti, pykti, net jei tą smurtą patiriame ne mes. Daug kas dabar išgyvena tą išlikusiojo kaltę, kai jautiesi neturintis teisės skųstis, ar kažko sunkesnio jausti, nes ne tau tas vyksta. O šitos kaltės vedini žmonės vis labiau užsidaro ir vis daugiau grėsmių matyti pradeda aplinkui save.
Mes visi jaučiame pyktį ir turime savyje agresijos
Temos apie pyktį ir agresiją, empatiją ir jos trūkumą apskritai yra gana dažnos. Ir mes visi, tiek vyrai, tiek moterys jaučiame pyktį ir turime savyje agresijos. Vyrai dažniau tą agresiją išleidžia iš savęs (galbūt dėl to, kad vyrai augdami daugiau skatinami pyktį išreikšti, iš jų tikimasi pakovojimo už save, bet jiems draudžiama būna liūdėti ir verkti), gal ir tai, kad vidutinis vyras yra stipresnis ir didesnis už vidutinę moterį, taigi ir jėgos panaudoti gali. Moterys tikrai dažnai yra empatiškesnės (bet nebūtinai). Jei kalbėtume ne apie karą, o apie kasdienybę ir santykius, tai labai svarbu pamatyti savyje tą pyktį, atpažinti, kaip pyksti, kaip sprendi konfliktus. Aš pastebiu kad žmonės dažnai galvoja, kad kalbasi, bet iš tikrųjų nesikalba, tik švaistosi priekaištais iki galo nepasakydami apie savo poreikius, apie savo jausmus. O nepasako, nes nemoka, bijo būti pažeidžiami ar palikti.. Arba yra labai patogu, kai vienas žmogus santykiuose yra tas pykstantis (ir visgi negaliu pasakyti, ar tas dažniau tenka vyrams, ar moterims), o kitas koks nors racionalus, viską sprendžiantis ir nemato, ką pats pridaro, kaip jo nepamatytas pyktis įsilieja į tuos pačius santykius.
Tikrai nelengva leisti sau jausti visokius jausmus. Galbūt gali padėti priminimas – jei mes neleidžiame sau jausti jausmų, jie niekur nuo to nedingsta. Galime gyventi užsirišę akis ir nenorėdami pamatyti gąsdinančios realybės, bet labai apsisunkinsime savo gyvenimą ir nepamatysime, kokia ta realybė iš tiesų yra. Tad kviesčiau toli nuo savo jausmų nepabėgti, gal paieškoti sau tinkamesnio būdo juos išreikšti, surasti jiems vietos savo gyvenime, išgirsti, ką jie sako. Vieniems geriau veikia kalbėjimasis, kiti gal norėtų bent pradžioje viską sudėti į baltą popieriaus lapą. Visgi, neužsidaryti nuo kitų žmonių labai svarbu, ypač dabar, kai pasaulio ribos išbluko, labai svarbu suprasti, kad yra į ką atsiremti, kuo pasitikėti, kad ne visi yra blogi.
Pokalbių gidas