Vaikai turi paslapčių? Nuostabu!
„Pasilenk, noriu tau kai ką pasakyti“ – kviečia mamą septynmetė ir karštai šnabžda į mamos ausį. „Nori pasakysiu tau paslaptį?“ – kužda į ausį draugui šešiametis.
Paslaptys – neatsiejama ir tarpusavio santykių, ir asmeninio augimo dalis.
Kartais paslaptimi vadinama kažkas, ką vaikui nesmagu garsiai pasakyti (pavyzdžiu, kad netyčia sušlapo kelnytės), kartais paslaptys yra smagi bendrumo patirtis („aš mačiau, kur mama paslėpė sausainius! Einam pasiimti“), kartais už paslapčių slepiasi vaiką žeidžiantis ir skaudus kitų žmonių elgesys.
Paslaptys atsiranda vaiko vidinėje erdvėje
Nors paslapčių turėjimas labiausiai pastebimas tarpusavio santykiuose – pavyzdžiui, tikras draugas yra tas, kuriam nebaisu patikėti savo paslaptis ir kuris gali tas paslaptis išsaugoti – tačiau pirmiausia paslaptys atsiranda vaiko vidinėje erdvėje ir yra jo kaip individualaus, atskiro asmens vidinio pasaulio dalis. Slaptumo atsiradimas – reikšminga asmenybės raidos dalis, atskleidžianti, kad vaikas turi savo vidinį „aš“ ir supranta, kad kažkas yra jo vidinio pasaulio dalis, kurios jis neprivalo atskleisti išoriniam pasauliui. Gebėjimas turėti savo vidinį pasaulį ugdo vaikų savarankiškumą, jausmą, kad esu atskiras ir unikalus, o taip pat prisideda prie mokymosi kurti intymumą žmonių santykiuose.
Pagarbiai kalbėtis apie paslaptis gali padėti Pokalbių gidas ir Vaiku linija kortelių žaidimas PAŽINK MANE.
