Paslaptys – neatsiejama ir tarpusavio santykių, ir asmeninio augimo dalis.
Kartais paslaptimi vadinama kažkas, ką vaikui nesmagu garsiai pasakyti (pavyzdžiu, kad netyčia sušlapo kelnytės), kartais paslaptys yra smagi bendrumo patirtis („aš mačiau, kur mama paslėpė sausainius! Einam pasiimti“), kartais už paslapčių slepiasi vaiką žeidžiantis ir skaudus kitų žmonių elgesys.
Paslaptys atsiranda vaiko vidinėje erdvėje
Nors paslapčių turėjimas labiausiai pastebimas tarpusavio santykiuose – pavyzdžiui, tikras draugas yra tas, kuriam nebaisu patikėti savo paslaptis ir kuris gali tas paslaptis išsaugoti – tačiau pirmiausia paslaptys atsiranda vaiko vidinėje erdvėje ir yra jo kaip individualaus, atskiro asmens vidinio pasaulio dalis. Slaptumo atsiradimas – reikšminga asmenybės raidos dalis, atskleidžianti, kad vaikas turi savo vidinį „aš“ ir supranta, kad kažkas yra jo vidinio pasaulio dalis, kurios jis neprivalo atskleisti išoriniam pasauliui. Gebėjimas turėti savo vidinį pasaulį ugdo vaikų savarankiškumą, jausmą, kad esu atskiras ir unikalus, o taip pat prisideda prie mokymosi kurti intymumą žmonių santykiuose.
Pagarbiai kalbėtis apie paslaptis gali padėti Pokalbių gidas ir Vaiku linija kortelių žaidimas PAŽINK MANE.
Taigi – vaikai turi paslapčių? Nuostabu!
Tai reiškia, kad jie auga ir bręsta. Taip, kartais tėvams nelengva priimti, kad jie ne viską žino apie savo vaiką. Tačiau tiesa yra tokia, kad vidinis vaiko pasaulis atsiranda kartu su vaiko gebėjimu kalbėti ir tai reiškia, kad jau nuo tada yra dalis dalykų, kurių tėvai apie savo vaiką nežino. Svarbu, kad suaugusieji vertintų ir gerbtų vaiko vidinio pasaulio ribas, leistų vaikui kurti ir turėti savo slaptą pasaulį ir nesistengtų išsiaiškinti, kokių paslapčių turi mano vaikas.
Kad vaikas ir augtų svarbus, ir jaustų tėvų pagarbą savo vidiniam pasauliui, svarbu:
- Jau mažiems vaikams paaiškinkite skirtumą tarp „gerų“ ir „blogų“ paslapčių. Jei vaikas patiria skriaudą, jį kas nors gąsdina ar baugina – tai yra informacija, kurią vaikas turi papasakoti suaugusiems, net jei kažkas vaikui sako, kad tai „paslaptis“.
- Jei vaikas pasidalijo kažkokia slapta informacija su jumis – neaptarinėkite jos su kitais suaugusiais asmenimis. Vaikams būna skaudu, kai jie girdi, kad kažkas, ką jie patikėjo tėvams, viešai aptariama suaugusiųjų susibūrimuose.
- Šiukštu nelįskite ten, kur vaikas nesuteikia leidimo jums lįsti! Jei vaikas turi slaptą bazę, kurioje būna kartu su draugais – apsilankykite joje tik tada, kai vaikas pakviečia. Jei vaikas rašo dienoraštį – net tada, kai netyčia dienoraštį aptinkate matomoje vietoje, neskaitykite jo.
- Domėkitės savo vaiku ne siekdami „išsiaiškinti jo paslaptis“, o nuoširdžiai norėdami pažinti savo vaiką ir tai, kuo jis gyvena.
- Ramiai ir pagarbiai priimkite vaiko „ne“ – jei yra kažkas, apie ką vaikas nenori kalbėti – svarbu apie tai nekalbėti ir nenaudoti spaudimo, gąsdinimų, vaizdavimo „kaip vaikas jus nuliūdina“, kad jumis nepasitiki. Taip tik sukelsite vaikui kaltę, bet nepadėsite vaikui jumis pasitikėti.
Prisiminkite, kai jūs patys buvote vaikais ir paaugliais – ar tikrai viską norėdavot pasakoti savo tėvams? 😊 Kartais toks priminimas apie savo kadaise turėtas paslaptis padeda lengviau priimti savo vaikų paslaptis.
Pokalbių gidas ir „Vaikų linija”